Šiandien vis daugiau žmonių skundžiasi išgyvenantys nuolatinį nerimą – dėl sveikatos, kylančių problemų šeimoje, darbe, galvodami, kas jų laukia ateityje ir pan. Nuo nerimo sutrikimų kenčia apie 4 procentai pasaulio gyventojų. Tokia statistika verčia stabtelti ir gerai pamąstyti, ar varginantis nerimas nėra peržengęs leistinų ribų. Nerimas yra vienas iš labiausiai žmones varginančių, nemalonių jausmų, kurio norisi greičiau nusikratyti.
Normalu, kad laikas nuo laiko dėl įvairių gyvenimo įvykių, supančių situacijų išgyvename nerimą. Nerimą išgyvename visi – tai normali reakcija į grėsmes, su kuriomis susiduriame gyvenime. Galima sakyti, kad nerimas yra vidinis signalas, kuris praneša, jog mums gresia kažkokie nemalonumai, nemaloni, nesmagi situacija, pavyzdžiui, kalbėjimas viešai, kontrolinis ir pan. Iš tiesų nerimas ne tik perspėja apie pavojus, bet ir padeda su jais susidoroti, todėl visiškai normalu jį jausti prieš egzaminą, darbo pokalbį, ar netgi prieš džiaugsmingus gyvenimo įvykius, tokius kaip įvairios šventės, vestuvės, diplomų įtekimas, ar persikraustymas į naujus namus. Tokiais atvejais nerimas padeda mums susitelkti, tinkamai pasiruošti, motyvuoja mus kažko siekti.
Susirūpinti reikėtų tada, kai nerimas pradeda trikdyti kasdienę veiklą (sunku eiti į darbą, rūpintis vaikais, mokytis, bendrauti), jeigu jį darosi sunku kontroliuoti, taip pat jeigu nerimas neatitinka realaus pavojaus (tarkime, bijome išeiti iš namų, nes lauke gali nutikti kažkas blogo), galiausiai, jeigu jis trunka ilgą laiką ir labai išvargina, taip pat jeigu pradedame vengti tam tikrų situacijų (pavyzdžiui, vienam eiti parduotuvę apsipirkti, važiuoti autobusu) – toks vengimas dažnu atveju tik dar labiau apriboja žmogaus gyvenimą, ir padidina nerimą. Taip įsisukama tarsi užburtame rate, ir laikui bėgant situacija gali dar blogėti. Dėl to dažnai kyla klausimas, kaip aš galiu sau padėti, kai susiduriu su nerimu? Taigi, kai kuriems žmonėms nerimą įveikti ar jį reikšmingai sumažinti padeda gyvenimo būdo pokyčiai: fizinis aktyvumas, atsipalaidavimo pratimų ir meditacijos praktikų mokymasis, ugdančių veiklų, hobių atradimas (keramika, dainavimas, skaitymas), miego rėžimo įsivedimas, o dažnam veiksminga būna psichologo pagalba ir kalbėjimasis apie tai. Tačiau svarbu suprasti, jog psichologas negali stebuklingai pakeisti žmogaus gyvenimo – jis gali suteikti informaciją, palaikyti, padėti save tyrinėti ir pamatyti dalykus, kurių nesiseka ar nesinori pamatyti pačiam. Taip pat reikėtų prisiminti ir tai, kad turime išbandyti ir atrasti konkrečiai sau tinkamiausius nerimo reguliavimo būdus: kas efektyviai veikia vienam, nebūtinai bus veiksminga kitam. Prisiminkime, kad teorija, žinių turėjimas, galvojimas apie metodus nepadeda valdyti nerimo. Pokyčius į mūsų savijautą ir gyvenimą atneša tik nuolatinis, kasdienis metodų praktikavimas.
Parengė Antakalnio poliklinikos medicinos psichologė Monika Zarembaitė